Gimdymas, įvykęs po 22 nėštumo savaitės iki 37 nėštumo savaitės pabaigos, skaičiuojant nuo pirmosios paskutiniųjų mėnesinių dienos yra laikomas priešlaikiniu. Tobulėjant medicinos įrangai, augant medikų žinioms bei kvalifikacijai, naujagimiai gali išgyventi jau nuo 22 nėštumo savaitės sverdami 400 daugiau gramų!
Tokio mažylio gimimas – didžiulis išbandymas šeimai. Naujagimių tėveliai, ir ypač mamos, patiria didelę emocinę įtampą, nes negali rūpintis savo mažyliais taip, kaip planavo nėštumo laikotarpiu. Pasikeitusi aplinka, ilgas gulėjimas ligoninėje, miego trūkumas, nuolatinė įtampa, kankinantis laukimas ir jausmų sumaištis (šokas, pyktis, kaltė, baimė, derybos, vienatvė, liūdesys, bejėgiškumas ir kt.) gali paskatinti depresijos simptomų atsiradimą.
Kas gali padėti įvykus priešlaikiniam gimdymui?
- Gydytojas, slaugytoja. Santykis su medikais yra labai svarbus, nes tai žmonės, kurie pirmiausiai rūpinasi jumis ir mažyliu. Svarbu rasti kontaktą, nebijoti klausti, nebijoti atrodyti kvailai, pasidalinti savo nerimu dėl vaikelio būklės, ateities prognozių ir atliekamų procedūrų.
- Šeimos nariai. Atviras savo poreikių įvardijimas, gali padėti ir jums pačiai, ir artimiesiems. Pavyzdžiui, įvardinkite, kad nenorite, kad dabar jūsų klausinėtų, trukdytų; nenorite, kad jus guostų, bet norite, kad pabūtų šalia.
- Socialinis darbuotojas. Tai yra pirmasis žmogus, kuris aplanko dar būnant ligoninėje ir gali supažindinti su visa tvarka, suteikti reikalingą informaciją, išklausyti ir nukreipti kur ieškoti pagalbos.
- Psichologas ar psichoterapeutas. Pokalbiai su profesionalu gali padėti susivokti jausmuose, saugioje aplinkoje išlieti sielvartą, kad įvyko ne taip, kaip tikėtasi, išmokti išbūti ir išgyventi įvairius kylančius jausmus, sumažinti baimę. Išsikalbėjimas padeda gyti ir įveikti kylančius iššūkius.
- Kitos mamos, patyrusios priešlaikinį gimdymą. Jos gali pasidalinti savo patirtimi, nuraminti, padėti, įkvėpti. Asociacijos „Padedu augti“ savanorės mamos yra pasiruošusios Jums visokeriopai padėti, suteikti pagalbą bei informaciją konsultacijų platformoje ,,Neišnešiotukų pagalbos linija“.
Kai kūdikio gimimas atneša stresą…
Kūdikio gimimas yra labai emocingas ir pakeičiantis nusistovėjusią tvarką namuose įvykis. Kai kūdikis pasibeldžia ir ateina į šeimą daug anksčiau nei tikėtasi, tėvai patiria įvairių emocijų, patenka į stresinę situaciją, kuri užtrunka nuo kelių minučių iki keleto mėnesių ar dar ilgiau. Visos kylančios emocijos yra natūralios ir reikalingos, kad tėvai kuo greičiau susivoktų esamoje padėtyje ir padėtų vaikeliui stiprėti ir augti.
Neretai tėvai apibūdina savo savijautą kaip tam tikrų svajonių neišsipildymą, jaučiasi kalti, kad ne viską padarė, kad vaikelis gimtų laiku. Labai dažnai iš mamų, kurių vaikeliai gimsta per anksti, galima išgirsti pasakymą „Ar kas nors kitas gali suprasti, ką aš jaučiu?“. Tikrai negalima žinoti, kaip jos jaučiasi, bet būnant šalia ir dalinantis savo mintimis ir jausmais, galima padėti įveikti atsirandančius sunkumus. Pasitaiko atvejų, kai mažylis gimsta su specialiaisiais poreikiais, tuomet tėvai išgyvena šiuos emocinius etapus:
Pradinė reakcija į netikėtą žinią dažniausiai pasireiškia šoku, fakto neigimu, per dideliu susirūpinimu, pasitikėjimo savimi praradimu, bejėgiškumu. Tokiai būsenai užsitęsus per ilgai, ji gali tapti didele problema visai šeimai ir stipriai paveikti kasdienę motinos ir tėvo nuotaiką, savijautą bei sveikatą. Kartais sutuoktiniai išgyvena didelę įtampą dėl tarpusavio bendravimo nesutarimų.
Antrojoje (derėjimosi) pakopoje, abu tėvai laukia stebuklo, galinčio teigiamai pakeisti vaiko raidą. Jie tiki antgamtinėmis jėgomis, paramedicina, pradeda įtikėti arba sustiprina tikėjimą Dievu, atranda atsvarą religijoje. Dažnai tėvai aukojasi, labai daug stengiasi, nes mano, jog didelės pastangos pagydys vaiką.
Trečiojoje pakopoje, kai tėvai įsisąmonina esamą situaciją, jie pradeda pykti ant aplinkinių, jog nepadeda, negydo ar tiesiog nesupranta. Kartais pyktis nukrypsta į save, jog nesugebėjo padaryti visko, ką galėjo, tokiu metu šalia jaučiamo pykčio dažnai kyla gėda, kaltė, skausmas ir kiti dviprasmiai jausmai.
Ketvirtojoje pakopoje mažylio tėvai supranta, jog pyktis nieko nepakeis. Tada šeimą apima slegiantys jausmai. Kartais ši depresiška nuotaika trunka labai trumpai, o kartais užsitęsia labai ilgai ir tampa didele problema.
Paskutinė (adaptacijos) pakopa – vyksta susitaikymas su situacija. Tai reiškia, kad abu tėvai išmoksta gyventi su savo vaiku, kuriam reikalinga ypatinga pagalba ir priežiūra. Šioje pakopoje tėvai pradeda atsipalaiduoti, jausti pasitenkinimą būdami su savo mažyliu, juo rūpindamiesi.
Šios pakopos nebūtinai būna viena po kitos. Pasitaiko šeimų, kurios greitai pasiekia paskutiniąją pakopą, lengvai išgyvenę pyktį ar depresiškumą. Kartais praėjus tam tikram laikui ir atgavus emocinę pusiausvyrą, aplinkybės priverčia vėl patirti neigiamus jausmus, sugrįžti į ankstesnes pakopas.
Šeimos nėra vienodos, todėl rekomenduojame kreiptis pagalbos į artimuosius ir specialistus, kad būtų galima kuo geriau pasirūpinti mažyliu, o tėveliams lengviau susitaikyti su esama situacija.
Šiaulių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą, Lina Norkienė