ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas

By 2020-03-039 kovo, 2021Aktualijos, ŽIV/AIDS ir LPI

ŽIV – tai žmogaus imunodeficito virusas. ŽIV priklauso retrovirusų grupei, vadinamai lentivirusais (lot. lenti – „lėtas“), nes jie vystosi lėtai. Paprastai prabėga ne vieneri metai, kol pasireiškia ŽIV infekcijos simptomai.

ŽIV patekęs į žmogaus organizmą naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje kontroliuojančius infekcijas. ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ar ligų. Limfocitai yra pagrindinės specifinio imuninio atsako ląstelės, nes jos vienintelės gali specifiškai atpažinti ir atskirti įvairias svetimas medžiagas, patenkančias į organizmą.

ŽIV infekcijos sukėlėjas
Mokslininkai nustatė du ŽIV tipus: ŽIV-1 ir ŽIV-2, kurie yra šiek tiek genetiškai skirtingi. Viruso tipas turi įtakos ŽIV ligos progresavimo greičiui, perdavimo tikimybei. Abu tipai plinta tais pačiais būdais ir abu sietini su tomis pačiomis oportunistinėmis infekcijomis bei AIDS. Pasaulyje dauguma žmonių yra užsikrėtę ŽIV-1 tipo virusu. ŽIV-2 paplitęs Vakarų Afrikoje ir plinta ne taip lengvai kaip ŽIV-1 bei lėčiau nei ŽIV-1 progresuoja į AIDS. Lietuvoje vyrauja ŽIV-1 tipas. Žmogus gali būti užsikrėtęs ir abiejų tipų virusais vienu metu.

Infekcijos šaltinis
Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus. Didžiausia ŽIV koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. ŽIV užsikrečiama tiesiogiai į kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus ŽIV užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Virusui imlūs visi žmonės. Specifinės imunoprofilaktikos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.

ŽIV plitimo būdai:
1. Lytinių santykių metu. ŽIV gali plisti per visų rūšių lytinius santykius: heteroseksualius ar homoseksualius, oralinius ir analinius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs.
2. Per kraują (parenterinis): dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais .
3. ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką (perinatalinis, vertikalus ŽIV perdavimo būdas) nėštumo, gimdymo metu arba žindant.

ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus. ŽIV neperduodamas per kasdienius kontaktus, pvz., rankos paspaudimą sveikinantis ar apsikabinant.

Kuo ŽIV skiriasi nuo AIDS?
ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje atliekančius labai svarbų vaidmenį kontroliuojant (įspėjant ar stabdant) infekcijas. ŽIV sukelia ŽIV ligą, kuri turi stadijas.

AIDS – įgytas (akvizitinis) imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija.

ŽIV ligos stadijos:
1. Inkubacinis periodas,
2. Ūminės ŽIV infekcijos sindromas,
3. Lėtinė besimptomė infekcija,
4. Simptominė ŽIV liga,
5. Įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas – AIDS

ŽIV infekcijos diagnostika – tyrimai dėl ŽIV vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, yra ŽIV testas, t. y. tyrimas dėl ŽIV. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas paėmus kraujo iš venos ar iš piršto. Galima ir kita tiriamoji medžiaga. ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba aptinkama ŽIV genetinė medžiaga DNR arba RNR.

ŽIV ligos gydymas
ŽIV ligai gydyti skiriami antiretrovirusiniai vaistai (ARV), t.y. antiretrovirusinė terapija (– ART), slopinanti ŽIV dauginimąsi, tačiau šie vaistai viruso organizme nesunaikina. Antiretrovirusinė terapija (toliau – ART) skiriama visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams (nepriklausomai nuo imuniteto būklės), kai pacientai yra pasiruošę ir motyvuoti pradėti gydymą. ŽIV ligą diagnozuoja ir gydo gydytojas. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis užsikrėtusių ŽIV pacientų priežiūros schema.

ŽIV perdavimo profilaktika
Siekiant apsisaugoti nuo per lytinius santykius plintančio ŽIV, visada ir visų rūšių lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvą. Taip pat svarbu turėti pastovų lytinį partnerį; jei sergama kokia nors kita lytiškai plintančia infekcija (LPI), būtina ją išgydyti, nes sergant kita LPI padidėja rizika užsikrėsti ŽIV.

Siekiant išvengti parenteriniu (kraujo keliu) perduodamo ŽIV, rekomenduojama nesinaudoti kitų panaudotais (nesteriliais) švirkštais ar adatomis, manikiūro, pedikiūro, tatuiruočių darymo ar kitais instrumentais; naudoti asmenines apsaugos priemones ir vengti mikrotraumų darbo metu atliekant invazines procedūras, kai yra kontaktas su paciento biologiniais skysčiais.

ŽIV prevencija tarp švirščiamųjų narkotikų vartotojų
Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, ŽIV prevencijos tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų (ŠNV) kompleksą sudaro įvairių priemonių visuma, kuri apima šias – svarbiausias intervencijas:

  1. Adatų ir švirkštų keitimo programas;
  2. Pakaitinis gydymas (PG) ir kiti priklausomybės nuo narkotikų gydymo metodai;
  3. Testavimas (ŽIV tyrimai ir konsultavimas);
  4. Antiretrovirusinsis gydymas (ART);
  5. Lytiškai plintančių infekcijų (LPI) prevencija;
  6. Prezervatyvų platinimo programos;
  7. Tikslinė informacija, švietimas ir komunikacija;
  8. Virusinių hepatitų prevencija;
  9. Tuberkuliozės (TB) prevencija.

Šių priemonių (sin. intervencijų) visuma padeda mažinti ŽIV plitimą bei mažina kitokią, su narkotikų vartojimu susijusią, žalą. Šios intervencijos gali labiausiai padėti išvengti ŽIV tuomet, kai yra taikomos kompleksiškai.

ŽIV perdavimo iš motinos vaikui profilaktika
Perinatalinis – ŽIV perdavimas iš motinos vaikui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Taikomos profilaktikos priemonės ŽIV perdavimo iš motinos vaikui tikimybę sumažina iki 1-2 proc. Vadinasi, ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali pagimdyti neužkrėstą ŽIV naujagimį.

Perinatalinio ŽIV perdavimo priemonės yra šios:
1. Antivirusinių vaistų vartojimas nėštumo ir gimdymo metu
2. Tinkamai parinkta gimdymo taktika (priklausomai nuo ŽIV RNR kiekio nėščiosios organizme gali būti siūloma cezario pjūvio operacija)
3. Prevencinis naujagimio gydymas
4. Nerekomenduojama kūdikio žindyti

Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, kuri turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo, bet ne vėliau negu per 4 val., ir tęsiama 4 savaites. Gydytojas neonatologas, prižiūrintis ŽIV užkrėstos gimdyvės naujagimį, yra atsakingas už tai, kad naujagimis būtų laiku ištirtas dėl ŽIV. Naujagimiui ar kūdikiui patvirtinus įgimtą ŽIV infekciją, būtina kuo skubiau pradėti jį gydyti.

Šiaulių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą, Viktorija Strazdinienė

Leave a Reply

Šrifto dydžio keitimas
Kontrastas