Kvėpavimas – nenutrūkstantis biologinis procesas, kurio metu kvėpavimo organai ir kvėpavimo takai dalyvauja deguonies įsisavinime ir anglies dioksido pašalinime.
Kasdienė praktika dirbant su mažais vaikais, sergančiais įvairiomis kvėpavimo ligomis, paskatino Žaną Polį Alo ieškoti ir suprasti tų ligų priežastis, bandyti užkirsti joms kelią paprastais higienos ir kūno lavinimo metodais, kuriuos gali pasitelkti visi tėvai ir patys vaikai. Pasak Ž. P. Alo, dažniausiai kvėpavimo ligos kyla dėl netaisyklingo kvėpavimo. Kužių lopšelyje/darželyje „Vyturėlis“ visuomenės sveikatos specialistė vaikams, darbuotojams ir auklėtojoms priminė apie taisyklingo kvėpavimo naudą kiekvieno sveikatai, nes taisyklingas kvėpavimas: vysto kvėpavimo raumenyną, lavina kalbą, judesių koordinaciją; stiprina imunitetą; atstato kvėpavimo sistemą po susirgimų; mažina peršalimo susirgimus; hiperaktyvius vaikus moko atsipalaiduoti ir nurimti.
Užsiėmimų metu su vaikais visuomenės sveikatos specialistė žaidė šiuos žaidimus:
- Gėlės uostymas – giliai įkvepiama pro nosį ir lėtai iškvepiama pro burną tariant garsą – ,,aaaaa, oooo”;
- Vėjo imitacija arba plunksnos pūtimas;
- Ištroškęs šuniukas – vaikai iškišę liežuvius greitai ir dažnai kvėpuoja;
- Gyvatės šnypštimas – įkvepiama pro nosį ir iškvepiant tariamas garsas „š“;
- Daromi fiziniai pratimai derinant su įkvėpimu ir iškvėpimu.
Kiti kvėpavimo pratimai, kurios galima atlikti net ir namuose, svečiuose, kieme, kur yra vaikų: muilo burbulų, balionų, švilpynių pūtimas, pūtimas pro šiaudelį ir pan. Pakankamai dėmesio skiriant vaikų kvėpavimui, buvimui gryname ore, mankštelėms, žaidimams-pratimams, kurie išmoko vaikus taisyklingai kvėpuoti, – neabejotinai sumažinamas susirgimų skaičių ir pagerinama vaiko savijauta.
Daugeliui gali kilti klausimas – o koks turi būti kvėpavimas, kad jis būtų taisyklingas? Taisyklingiausias kvėpavimas diafragminis (pilvinis). Kai taisyklingai kvėpuojama:
- kvėpavimas tylus, negirdimas;
- kvėpuojant nesikilnoja krūtinės ląsta;
- kvėpuojant pečių juostos raumenys nejuda;
- kvėpuojant kilnojasi pilvas (įkvepiant jis išsipučia, o iškvepiant susitraukia);
- nesinori giliai atsidusti;
- kvėpuojama pro nosį;
- kvėpavimo dažnis – ne daugiau kaip 10–15 kartų per minutę;
- pridėjus delną prie nosies, iškvepiant jaučiama ne oro srovė, o šiluma.
Teisingai kvėpuojant turi judėti trys kūno dalys. Iš pradžių diafragma priverčia pilvą išsipūsti, pripildydama žemutinę plaučių dalį. Tada tarpšonkauliniai raumenys praplečia krūtinės ląsta ir prisipildo vidurinė plaučių dalis. Galiausiai pakyla raktikauliai ir užsipildo viršutinė plaučių dalis.
Visuomenės sveikatos specialistė rekomenduoja atlikti kvėpavimo pratimą suaktyvinantį kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius, kad deguonies būtų daugiau įsisavinama smegenyse ir organuose, mintys taptų skaidrios, šviesios ir įkvepiančios: atsistokime tiesiai. 1-2 minutes sutelkime dėmesį į įkvepiamo ir iškvepiamo oro tėkmę. Tada kairės rankos ištiestais rodomuoju ir viduriniu pirštais švelniai užspauskime dešinę šnervę ir dvylika kartų giliai įkvėpkime bei iškvėpkime per laisvą kairiąją. Šis pratimas suaktyvina dešinį, intuityvųjį smegenų pusrutulį. Po to vėl normaliai kvėpuokime ir pabandykime pajusti skirtumą. Dabar šiek tiek patraukime savo kairę ranką į dešinę veido pusę, kad su kairiuoju nykščiu galėtume laikyti užspaustą kairiąją šnervę. Įkvėpkime ir iškvėpkime pro dešinę šnervę taip pat dvylika kartų. Tai suaktyvins kairįjį, loginį smegenų pusrutulį. Ir šiuo atveju pabandykime pajusti skirtumą.
Parengė visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti sveikatos priežiūrą ugdymo įstaigoje, Edita Čalnarė
.jpg)
